LAIŠKAS TAUTIEČIAMS: Ar savimi didžiuojatės?

Ką gi, Lietuvos sesės ir broliai, jaučiuosi nusivylusi ir netgi šiek tiek pikta dėl mūsų brangių tautiečių. Kodėl brangių? Na nes mūsų nedaug ir mes gabūs, mes inoringi, mes siekiame, mes norime, mes saugome.. pfu, ties čia ir sustosiu. Dabar pradedu galvoti ar tikrai mes tokie brangūs. Paskutines pora savaičių kiekvieną dieną randu laiko peržvelgti mūsų didžiųjų portalų naujienas. Ne paslaptis, stengiuosi leisti kuo mažiau laiko prie bulvarinių, politinių ir kitų skaitalų, tiesiog Rio olimpinės žaidynės labai įdomu, tai nori nenori kuris nors iš portalų kasdien būna įjungtas. Šiais laikasi turime žodžio laisvę, bet norėtųsi daug kam pasakyti, kad dievaži: “ PAGALVOK ! “. Prie kiekvieno straipsnio pavadinimo galime matyti gan didelės apimties skaičiuką. O paspaudus ant jo, vaje kokie dyvai atsiveria. Visa ši mano nuomonė pradėjo formuotis, kai pora draugių pateko į žiniasklaidos rankas. Kokios kandžios žmonių replikos, net nežinant visos žmogaus istorijos. Patyriau ir pati kandžių ir nemalonių replikų skonį, kai sudalyvavau vieno iš portalų konkurse. Susidaro toks įspūdis, kad žmonės taip pasitenkina, kai tikrąja ta žodžio prasme ant žmonių „varo“ , be jokios priežasties. Ar čia taip pyktis išliejamas, ar intelekto stoka, ar kur gi visgi problema? Šios mano nuomonės iššakymą vainikavo tenisininko R. Berankio nesėkmingas pasirodymas Olimpiadoje. Norėjosi pažiūrėt pirmiausiai tiems žmonėms į akis, kurie rašė straipsnius apie jį. Nuo straipsnių gausos ir jų pavadinimo tiesiog akis raižė, o žmonių replikos baisios. Tikiuosi jis protingas, ir neskaitė nei vienos iš jų. Negi Jūsų gyvenime nėra buvę nelaimių ar blogų dienų? Galų gale tiesiog gal tai nebuvo lemta ir šis įvykis užgrūdins jį. Kaip bebūtų. Atrodo, bet kokiam šalies kampely būnant, bet kokioj situacijoj, ginsiu savo tautietį, bet kuo toliau, tuo labiau man darosi gėda. Jei norime kažką išsaugoti, kažką turėti, turime būti supratingesni. Tokių žmonių gretos tiesiog retėja. Ne veltui sakoma, kad kartais geriau patylėti. Pati nesu Lietuvoje, todėl kiekvieną grįžimą į namus labai vertinu, džiaugiuosi, visiem giriuos, kad važiuoju namo. Be abejo, aš esu emigrantė, turiu ir giminėje žmonių, kurie peikia už tai. Aš išdaviau Lietuvą, aš nepadedu pensininkam išgyventi ir t.t. Nepaisant to, kad mano gyvenimas yra toli, dar nereiškia, kad aš išdaviau Lietuvą. Pvz: Aš remiu jaunus sportininkus/bėgikus, kiekvienais metais dalyvauju projektuose skirtuose vaikams. Bet žmonės nenori klausytis ką tam tikras žmogus nuveikė gero ar blogo ar ko jis siekia, paprasčiau yra tiesiog pasmerkti. Nesakau, kad visi mūsų tautiečiai yra tokie. Netgi 110% įsitikinus, kad yra žmonių, kurie turi panašią nuomonę kaip mano. Noriu paklausti tų šiurkščias replikas mėtančių žmonių: Ar savimi didžiuojatės? Laikas toks brangus dalykas, o jis taip greitai bėga. Kiekvienas jį išnaudojame pagal savo galimybes, bet linkiu praplėsti galimybių ratą. Aš visada paklausta kaip apibūdinčiau save atsakau, kad esu TEIGIAMA asmenybė. Aš nenoriu nieko skriausti, noriu nejausti nereikalingo pykčio, esu visada gera kitiems. Net sunku būtų pagalvot, kad visi nenori būti tokie. Visokių žmonių yra, visokių reikia, bet linkiu būti supratingesniems, nes kitaip tos mūsų Lietuvėlės tikrai neliks. Norint gauti, reikia duoti.

Pabaigai pažiūrėkite šį video, gerbkim vieni kitus >