Balandžio kratinys

Už 10 metų bus 2030, kažkaip baugiai atrodantys skaičiai, nežinau kodėl. Kiekvieną kartą begalvodama apie metus arba kažką prisimindama iš anksčiau, prieinu prie savo minčių 1999 metais. Vaikas būdama galvojau, kaip smagu bus pragyventi 2 amžius ir va 2000 ateina, ir man sueis 14. Tada atrodė 14 toks skaičius. Tais metais skridau lėktuvu viena pas sesę. Jaučiaus suaugus pana, iš lektuvo išlipau bekramtydama gumą ir mėtydama plaukus iš kairės į dešinę :) Jau tada man nereikėjo jokios palydos, o prie langelio paklausta pas ką atskridau, angliškai atrėžiau lėktuve kartotą tiradą. Po 2min jau ėjau pasitikti sesės, bežiūrėdama į begalinę eilę emigrantų. Žodžiu tai buvo prieš tiek daug metų atrodo, kad atrodo aš tiek patirties turiu. Na aišku turiu, bet ne tiek kiek mano tėtis, kuriam šiais metais sueina 80. Va dabar ir nublanksta visi mano gyvenimo skaičiai. Minčių kratinys yra vienas iš mano "blogybių". Tai vadinu blogybe, nes jos man neleidžia atsipalaiduot. Ko pasekoje nemoku nei užmigt per kelias sekundes, nei išmiegot ramiai nakties, nei medituot, nei ramiai lėtai atlikti vieną užduotį, nei ramiai pabūti su savimi be fizinės veiklos ir t.t. Vis galvojau, kad gerai yra veiklumas, darbų spartumas, idėjos, naujienos, viską išbandyti ir labai stipriai griebtis už gyvenimo, bet va.. Šiandien atėjo diena, kai suvokiau, jog įmanoma nuo to pavargti. Taigi sugrįžtant prie tų metų reikalų. Mes tokie visi vienodi apart sąskaitų bankuose, kad nėra prasmės net ginčytis. Šiuo metų išvis esam net be spalvų, kaip avių banda. Ką gali padaryti virusas, ir kiek diskusijų tik apie tai, ir visokių išvedžiojimų. Pasidaro labai paprasta ta 30 metų ar 80 metų patirtis. Dabar norisi tiesiog būti su artimu žmogum Tau, o negali, ir taip jauties tik kaip nematomas taškas pasaulyje, nes niekam kitam tik Tau pačiam svarbu ko Tu nori. 2030 bus geri, žinau. Turėsiu dar daugiau patirties, būsiu ir galėsiu dar labiau paburbėt kokie visi yra egoistai. Net pati nusijuokiau. Va prie ko ir einu. Tas žinių ir patirties bagažas mane veža iš proto. Aš noriu mokėti susidėti viską į mažus stalčiukus su pavadinimais, ir atidaryti tada kada reikia, o ne laikyti pravirus. Galvojau tapimas mama tą sutvarkys, bet nė velnio, atsirado visa atskira komoda su stalčiais, kurie pilnėja.

Tiesiog noriu išmokti mėgautis akimirkomis. Mama man visada sako, kad tą darau, bet kas bus kai būsiu tik aš ta mama, kuri sakau. Laikas - tai yra brangiausias dalykas. Bet visi mes ji vienaip ar kitaip švaistom. Bet tai juk kiekvieno mūsų gyvenimas. Ar nesakiau, kad burbėsiu apie egoizmą? Deja šiandien aš jį švaistau, tikiuosi mano rogės greit pateks į vėžias, nes labai jau banguota viskas. Nu šiek tiek lengviau išsakius šitą kratinį... > P.P.